Patyčios ir savižudybės. Nežinau kodėl, bet man tai, atrodo, viena iš opiausių mūsų laikų problemų. Nors pats jų nepatyriau (nekalbu apie trumpalaikį patraukimą per dantį). Užaugau nepaprastai dėkingoje aplinkoje, kur visi aplinkiniai buvo draugiški, žinoma ne visiems, buvo žmogus, kuriam taip neatrodė, žmogus, kuris buvo vienas, iš kurio tyčiojosi visi. Todėl nežinau, kaip jaučiasi toks žmogus, bet galiu tik įsivaizduoti, ir vien jau tai darant, darosi baisu. O ką kalbėti, kai tai reikia patirti savo kailiu, kai esi vienas ir neturi kam pasiguosti, kai gyvenimas tampa kančia. Šitoj vietoj susimąsčiau, žiūrėjau į vieną tašką, esantį ant mano stalo, ir galvojau, tiksliau - nieko nedariau - tiesiog atsijungiau, paskui, pasukęs galvą ir pasižiūrėjęs per langą, supratau, kad nė velnio aš neįsivaizduoju kaip jaučiasi tie žmonės, ir net jei ir aprašysiu tą jausmą nė velnio jiems tai nepadės. Tai kaip padėti, kaip sumažinti patyčias? Skaityti toliau »

Nežinau, kaip pradėti šį įrašą, nežinau, koks bus jo pavadinimas ir ką juo norėsiu pasakyti, bet jau senai norėjau parašyti šia tema, todėl tai ir padarysiu. O rašysiu šiandien apie sportą, apie tai ką man ir kitiems jis gali duoti. Galbūt suskirstysiu visą tekstą į mažas pastraipas, kuriose išdėstysiu kelis faktus, taip bus lengviau skaityti ir tekstas neatrodys toks nerišlus.

Skaityti toliau »

Na tai ką, reikia prisistatyti, nors taip nemėgstu. Man labiau patinka, kai pabendravę žmonės patys susidaro savo nuomonę apie mane. O tie prisistatymai, tai ką aš žinau, galiu čia pradėti, kad aš super protingas, super gražus ir t.t. Bet kiekvienas turim savo požiūri, savo nuomonę, ir kas vieniem gali atrodyti protinga, kitiem kvaila,  vieniem gražu, kitiem ne. Todėl ir nelabai mėgstu prisistatinėti, na, bet šį kartą turiu padaryti išimtį, nes suprantu, kad skaitydamam tinklaraštį žmogui įdomu kas jį parašė. Taigi trumpai prisistatysiu.

Skaityti toliau »

Nemoku ir nemėgstu rašyti su cinizmo ir sarkazmo prieskoniu, taip kaip tai daro Tadas Vidmantas savo tinklaraštyje. Bet jei sugebėčiau, tai parašyčiau apie tuos “Patriotus” – „Lietuva – lietuviams“. Būtų juokinga, jei ne graudu. Ir seniau jie reiškėsi, tik nemačiau reikalo kreipti dėmesį, nes nors ir jų nemažai, 0+0+0+0+0=0, bet kai paskutiniosiomis dienomis pamačiau Delfi apklausą, kurioje tik 44proc. supranta, kas jie per vieni, o 41proc. neturi nuomonės, tai pasidarė baugu. Baugu, dėl mūsų ateities. Ar žmonės nemato, kas tai per judėjimas ir kokios jo ideologijos? Atsakymas.: neapykanta ir rasizmas, bet nieko bendra su patriotizmu ir tėvyne. Tėvynė ir patriotizmas jiems tik priedanga, kuria prisidengia galėtų vykdyti nusikaltimus prieš kitataučius. Arba su jais ir jų meile tėvynei kažkas ne taip, gal paprasčiausiai ne visiems tai suprasti. Gal tai tokia meilė, kaip kad tos motinos, kuri iš meilės nužudė savo kūdikį, kad jam nereikėtų gyventi tokiam baisiam pasauly.

Skaityti toliau »

Vieni protingais laiko gerai besimokančius, kiti skaitančius daug knygų, treti milijonierius… Kas tas protingas žmogus, man, ir kaip aš tokį žmogų įsivaizduoju? Šį kart ir pamėginsiu atsakyti į šį klausimą.

Manau, kad būtum protingas, gerai mokytis nepakanka. Esu susidūręs su daug gerai besimokančių ir besimokiusių žmonių, bet jie tikrai neišsiskyrė savo protu nuo kitų, paprastų žmonių. Taip, jie buvo “iškalę“ ilgiausias teorijas ir jas žinojo, buvo skaitę daug knygų ir galėjo jas pacituoti, bet paklausti ką patys mano vienu ar kitu klausimu, jie negalėdavo pateikti protingų atsakymų ir jų argumentuoti. Nesugebėjo spręsti problemų. Paklausti paprastų, žmogiškų ir elementarių dalykų taip pat užsikirsdavo. Dažnai tokie žmonės neturi bendravimo įgūdžių: nežino kada pajuokauti, o kada kalbėti rimtai (todėl dažniausiai nejuokauja), nesupranta kitų žmonių (kada reikia užjausti ir paguosti) tikriausiai todėl, kad daug laiko krimto tą teoriją ir praleido gyvenimiškas situacijas – praktiką.

Skaityti toliau »

Šį kart norėčiau parašyti apie filmus. Ne šiaip filmus, bet filmus, kuriuos pažiūrėjus praturtėji, kurie sukelia gilius pamąstymus ir galbūt net prisideda prie tavo asmenybės formavimo. Iš kart sakau, „Amerikietiško pyrago“, „Saulėlydžio“ ir kitų panašių filmų gerbėjams, įrašas gali nepatikti. Nieko neturiu prieš tokius filmus, bet tai pop`sas, kurio vertė nėra didelė, jei ji iš vis ji yra.

Pateiksiu keletą filmų, kuriuos tikrai vertėtų pamatyti per visą savo gyvenimą (žinoma, tai bus tik maža dalis, todėl šis įrašas gali būti tik 1 dalis)

Skaityti toliau »

Paskutinėm dienom, nežinau kas atsitiko, lyg visą gyvenimą siektas tikslas pasirodė ne tai, ko noriu, ir tada viršų paėmė svajonė. Nemiga naktimis, gilūs pasvarstymai, ką daryti: eiti toliau, savo gyvenimo tikslo, prie kurio jau artėju ilgai, ar viską mesti, mesti ir siekti svajonės. Nežinojau kieno klausti patarimo, kuo pasikliauti. Vienu metu taip puoliau į neviltį, kad vos nesikreipiau į astrologus (nors, tikriausiai labiau, reikėjo pas psichologus), kad pasakytų, kas aš ir koks mano gyvenimo tikslas, nors tai ir prieštarauja mano įsitikinimams ir apskritai aš tuo netikiu.

Skaityti toliau »

Kaip viskas užkniso… Sunkus tas mano gyvenimas… Geriau jau numirčiau… Kaip nekeista, dabar tokius žodžius gali išgirsti daug dažniau nei pasakymus, kad pasaulis gražus, o gyvenimas nepakartojamas. Kartais pasižiūriu į tuos nuolat susiraukusius žmones ir pagalvoju: kada paskutinį kartą klausiai gražios dainos, buvai su mylimais žmonėmis ar tiesiog išėjai pasigrožėti gamta? Ir ar tai padarius nei minutei nepajutai, kad ne viskas taip blogai, kaip atrodo, ne viskas paremta pinigais ir politika.

Skaityti toliau »

Nežinau, kaip kiti, bet aš jau senai pastebėjau, kad šiuolaikinis humoras sukasi tik apie patyčias ir šaipimusis iš kitų: lenkų, uošvienių, blondinių ir pan. Mokyklose, klasės „humoristai“ pašiepia kitaip atrodančius ar besielgiančius vaikus. Svarbiausia, ne tuos, kurie į mokyklą ateina su treningais ar elgiasi išskirtinai blogai. O tuos, kurie neįperka firminių drabužių ar yra kiek nedrąsūs. Nors iš bandos išsiskiria abieji, jie pašiepia tik pastaruosius, tikriausiai todėl, jog žino, kad iš jų atsako negaus. juk niekas nemėgsta, kai iš jo šaiposi. Tas pats galioja ir darbe, tarp kolegų. Nors, atrodo, suaugusieji turėtų būti protingesni.

Skaityti toliau »

Tikriausiai, nei vienas abiturientas neplanuoja dirbti sandėlio darbuotoju, kroviku, pardavėju ar kitu žemiausios personalo grandies darbuotoju. Bet taip jau yra, kad po dešimt metų, susitikus tuos abiturientus daugiau nei pusė dirbs tokį darbą. Nesakau, kad toks darbas yra blogas ir jį juk kažkam reikia dirbti. Bet tai nėra tas svajonių darbas, tai kodėl taip gaunasi, kad daugiau nei pusė žmonių jį dirba.

O atsakymas paprastas

Atėjus metui, kai reikia rinktis kuo nori būti, visi pradeda galvoti apie tai kas bus perspektyvu ir pelninga. Pamiršdami, kad galbūt jie neturi tam reikalingų savybių ir negalės tapti gerais specialistais, todėl nebus paklausūs ir jiems teks dirbti ne pagal specialybę. Žinoma, kartais jie į protą ateina anksčiau, dar studijų metais ir jas nutraukia bei renkasi kitas.

Skaityti toliau »